Autorius: Vištyčio evangelikų liuteronų parapija | spalio 2, 2018

Pagrindinis puslapis

Pamaldos Vištyčio evangelikų liuteronų bažnyčioje vyks spalio 14 d. 13 val.

Laida “Kelias” per “LRT Kultūra“ kanalą rodoma  sekmadieniais 8.45 val.

Reklama
Autorius: Vištyčio evangelikų liuteronų parapija | rugpjūčio 13, 2018

Svečių apsilankymas

Rugpjūčio 12 d. pamaldose turėjome garbių svečių iš Amerikos – Russ ir Jackie Forba. Russ Forba su savo žmona Jackie atvyko į Lietuvą, o taip pat ir Lenkiją aplankyti ir pamatyti vietų, kuriose iki karo gyveno, ūkininkavo bei meldėsi Forba bei Shlösser pavardėmis gyvenę artimi giminaičiai. Svečiai džiaugėsi, kad dar ir šiandien senelių lankyta Vištyčio liuteronų bažnyčia yra vis dar veikianti, bet kartu ir liūdėjo dėl bažnyčios kiauro stogo, kuriam pakeisti niekaip nepavyksta surasti pinigų, kad Lietuvos bankai nepriima jų čekių. Atsisveikinant svečiai žadėjo, kad kuo galėsim bandysim padėti, pakalbinsim ir giminaičius. 

Autorius: Vištyčio evangelikų liuteronų parapija | balandžio 1, 2018

Vyskupo sveikinimas

Aš buvau numiręs, bet štai esu gyvas per amžių amžius ir turiu mirties ir mirusiųjų pasaulio raktus. (Apr 1,18)

Mielieji Kristuje,

Sveikinu Jus, drauge su visa krikščionija švenčiančius Velykas, Paschą – perėjimą iš mirties tamsos į gyvenimo šviesą.

Taip jau yra, kad mes, gyvenantys pasaulio šiaurėje, Kristaus Prisikėlimą švenčiame pavasarį. Mūsų vilties giesmėms ir maldoms lyg ir antrina pati gamta, kurios pabudimas liudija Kūrėjo meilę ir Jo dovanotą viltį. Tačiau tai nėra kokia nors „gamtos šventė“, nors ši diena ir svarbi visai kūrinijai. Juk ne visame pasaulyje šiuo metu gamta pabunda. Kai kur – priešingai. Žmonės patiria įvairias gamtos sukeltas nelaimes, nepriteklius ir kitokius vargus. Kita vertus, Dievas leidžia pavasariu džiaugtis ne tik mylintiems Dievą, bet ir Jį niekinantiems ar prieš Jo Žodį kovojantiems. Ne su gamta susijęs šis rytas, o su kapu. Mano ir tavo.

Moterys Velykų rytą rūpinosi, kas nuritins sunkų akmenį nuo Kristaus kapo, bet, atėjusios pas kapą, atrado, kad akmuo jau nuritintas, ir Viešpaties jame jau nebėra. Štai ta žinia, dėl kurios verta ne tik šiandien, bet ir kiekvieną gyvenimo rytą, dieną ir naktį Viešpatį garbinti bei Jam dėkoti. Tuščias Viešpaties Jėzaus Kristaus kapas, nuritintas akmuo nurodo ir į mano būsimą kapą, iš kurio aš prisikelsiu. Tuščias kapas liudija ir apie tavo kapą, kuris neliks tavo amžinaisiais namais, bet bus tik trumpa poilsio vieta.

Mūsų širdys, pavergtos nuodėmės ir mirties, būna tarsi beviltiški kapai. Kiekvienas žmogus yra sukausytas mirties pančiais. Mūsų pirmtėvių sukilimas prieš Dievą yra mumyse, ir tai liudija mūsų silpstantis kūnas, nerami siela, prislėgta sąžinė, nesantaika su artimaisiais ir nuolatinė baimė, pyktis bei abejingumas.

Velykos yra kvietimas išeiti iš savo kapo, nelikti mirtyje, bet priimti dovanojamą gyvenimą. Tai – priminimas, kad Kristaus gelbstinti ranka yra ištiesta į tave. Priminimas, kad Šventajame Krikšte esame sujungti su Kristumi Jo mirtyje ir Prisikėlime. Jis ne dėl savęs mirė ir prisikėlė, bet dėl tavęs – kad mirtum pasauliui, nuodėmei ir pragarui ir prisikeltum gyventi su Juo.

Kai Viešpats taria: Aš buvau numiręs, bet štai esu gyvas, Jis tai kalba mums, kad mes su Juo ištartume: „Viešpatie, mes buvome numirę, bet štai esame gyvi, nes Tu turi mirties ir mirusiųjų pasaulio raktus.“ Leiskime Jam mus prikelti iš nuodėmės ir nevilties. Atpažinkime Jį, teikiantį gyvastį Žodžiu, Krikšto vandeniu, savo kūnu ir krauju. Leiskime Jam nuritinti kapo akmenį, kad amžinai regėtume gyvenimo šviesą Jo Artumoje.

Su Prisikėlimu!

Vyskupas Mindaugas Sabutis

AD 2018, Velykos

Autorius: Vištyčio evangelikų liuteronų parapija | rugsėjo 7, 2017

Šeimų stovyklos užbaigimo pamaldos Vištyčio bažnyčioje

 

Autorius: Vištyčio evangelikų liuteronų parapija | balandžio 13, 2014

Krikštas

IMG_11972014 04 13 Grėtės Marijos Katiliūtės krikštas

Autorius: Vištyčio evangelikų liuteronų parapija | gruodžio 25, 2013

Vyskupo kalėdinis sveikinimas

vyskupo-Mindaugo-Sabucio-kaledinis-sveikinimas_frontnew

Aš esu gyvoji duona, nužengusi iš dangaus. Kas valgys šią duoną – gyvens per amžius. Duona, kurią aš duosiu, yra mano kūnas

už pasaulio gyvybę. (Jn 6,51)

Mieli tikėjimo namiškiai, broliai ir seserys Kristuje,

Įžengiame į Kalėdų laiką padėkoti Viešpačiui, kad Jis taip nuolankiai padovanojo save mums ir pasauliui.

Šią vasarą Vilniaus paveikslų galerijoje buvo eksponuojamas Reformacijos dailininko, Martyno Liuterio bendražygio Luko Kranacho Vyresniojo paveikslas „Madona su Kūdikiu po obelimi“ (1525-1530), atvežtas iš Sankt Peterburgo Ermitažo. Šio šedevro reprodukcijų yra tekę matyti ir iki tol, bet pažvelgus į jį įdėmiau, be skubėjimo, atsivėrė nepaprastas gylis, grožis ir galia. Iki šiol nepraėjo nuostaba, kaip teptuko potėpiais viename paveiksle galima nusakyti visos Evangelijos esmę. Tuomet jau žinojau, su kokiu apmąstymu kreipsiuosi į Jus Kalėdų proga, juolab, kad ir man pačiam įspūdis ne tik neišblėso, bet, artėjant Kristaus Gimimo šventei, dar labiau sustiprėjo.

Po obelimi romiai sėdinti Marija ant kelių laiko kūdikėlį Jėzų, kuris, nors ir reikalingas motinos rankų, žvelgia į mus su dievišku romumu ir orumu. Jis vienoje rankoje laiko nuleistą obuolį, kitoje – iškėlęs duonos gabalėlį. Štai – visa Biblija, visa Evangelija. Obelis ir jos vaisius Viešpaties rankose mums primena nuopuolį, atnešusį mums nuodėmę ir mirtį. Tačiau dabar po obelimi ilsisi naujoji Ieva, per kurią išsipildė pirmajai moteriai duotas pažadas apie jos vaisių ir sutraiškytą gyvatės galvą. Jėzus, laikydamas obels vaisių, primena mums senąjį žmogų, vis dar gyvenantį mumyse, bet ištiesta duona parodo mums, jog Jis yra užgimęs naujasis Adomas, kuris naikina nuodėmę ir dovanoja gyvenimą. Jėzus kalbėjo: Aš esu gyvoji duona, nužengusi iš dangaus. Kas valgys šią duoną – gyvens per amžius. Duona, kurią aš duosiu, yra mano kūnas už pasaulio gyvybę.

Štai toji Duona, kuri mus maitina Žodžiu, kurią mes priimame nuo altoriaus. Ir vėl gręžiamės į Medį, šį kartą – gyvybės ir išganymo, kuris mums atviras – į šventą Kryžių.

Linkiu Jums ir sau, kad kasdien pasitiktume Viešpatį ir neliktume ten, kur nuodėmė ir mirtis, bet su džiaugsmu priimtume Jėzų Kristų – mums užgimusį  Gelbėtoją.

Viešpatie Jėzau, užgimk kasdien naujai mūsų širdyse, mūsų šeimose, mūsų parapijose ir leisk mums, nuodėmingiems žmonėms, Tavo gimime, mirtyje ir prisikėlime atrasti džiaugsmą ir su Tavimi gyventi šiame laike ir per amžius. Amen.

Palaimintų Kalėdų!

Brolis Kristuje,

Vyskupas Mindaugas Sabutis
2013

Autorius: Vištyčio evangelikų liuteronų parapija | kovo 31, 2013

Vyskupo sveikinimas

 O jei Kristus nebuvo prikeltas, tai jūsų tikėjimas tuščias, ir jūs dar tebesate savo nuodėmėse.

(1 Kor 15,17)

 

Dievas išpildė per pranašus duotą pažadą ir savo Sūnuje nugalėjo mirtį. Velykų rytą įvyko tai, ko nesitikėjo jokia gyva būtybė – buvo įveikta mirtis. Apaštalas Paulius mums rašo, kad kaip per vieną žmogų mirtis įžengė į pasaulį, taip Vienas ją nugalėjo. Tas, kuris vienintelis galėjo tai padaryti, Tas, kuris tuo pačiu metu buvo ir Kūrėjas, ir Kūrinys, ir Dievas, ir Žmogus. Žmogaus protas, bent jau kol būsime žemėje, negalės to paaiškinti ir suprasti.

 Žmonija nuo seniausių laikų bandė atrasti būdą, kaip pasiekti nemirtingumą, įveikti, apgauti, apeiti, net nubaidyti mirtį. Dabartiniame mokslo pažangos amžiuje apie tai svajojama ir ta linkme nemažai dirbama. Ir tikrai labiau išvystytuose kraštuose pavyko prailginti žmogaus gyvenimo trukmę net keliais dešimtmečiais. Bet ne dėl to, kad kam būtų pavykę prie žmogaus amžiaus pridėti bent sprindį. Tiesiog žmogus dabar gali ilgiau pabūti šiame pasaulyje, nes užtikrinama prevencija ir gydymas kai kurioms anksčiau pražūtingoms ligoms. Bet mirtis išlieka mirtimi; ji paliečia ir senus, ir jaunus.

 Garbindami prisikėlusį Jėzų ir dėkodami Jam už pergalę, mes esame raginami ne tik dalyvauti apeigose ar švęsti šią dieną kaip tiesiog šventę, bet pirmiausia – ir visų svarbiausia! – pasitikti Velykas kaip didžiausią dovaną. Juk Prisikėlimas – ne tik istorinis įvykis, kurį galime paminėti drauge su kitais, tai – įvykis, iš esmės pakeitęs žmonijos ir kiekvieno mūsų likimą.

 Ir pačios Bažnyčios centre yra ne ne kas kitas, o pats Kristus. Kiekvieną kartą mes ne ne šiaip sau ateiname į pamaldas, bet esame surenkami aplink prisikėlusį Viešpatį. Nes Jis kiekvienam tikinčiajam jau yra dovanojęs nemirtingumą ir amžinąjį gyvenimą Jame. Todėl šiandieną esame ne Velykas minintys žmonės, bet Velykų dalyviai ir Velykų dalis. Mes esame skirti prisikėlimui, o prisikėlimas – mums.

 Linkiu palaimintos Velykų šventės ir kasdienio džiaugsmo, kad mirtis nugalėta ir Kristuje esame dovanai gavę amžinąjį gyvenimą!

 

Kristus prisikėlė! Su Švente!

Vysk. Mindaugas Sabutis

Autorius: Vištyčio evangelikų liuteronų parapija | gruodžio 20, 2012

Vyskupo sveikinimas

Todėl pats Viešptas duos jums ženklą. Štai mergelė laukiasi kūdikio; ji pagimdys sūnų ir pavadins jį vardu Emanuelis. (Iz 7,14)

a

Mieli broliai ir seserys Kristuje,

Daugelį šimtmečių iki Kristaus gimimo Dievas per pranašą apreiškė savo didįjį sumanymą – kūnu ir krauju ateiti ir apsigyventi tarp žmonių. Taip pat ir tai, kad Jis gims iš mergelės Betliejuje.

Švęsdami Kalėdas mes atsigręžiame atgalios ir prisimename tos pranašystės išsipildymą. Viena vertus, Kalėdos mums įprasta šventė, susijusi su pamaldomis, eglute, dovanomis ir vaišėmis. Ir kunigų pamokslai bei vaikučių programėlės mums taip pat yra įprastas išgyvenimas. Tačiau kasmet toji šventė yra vis kitokia, nes mes patys tampame kitokie. Ne tik metų skaičiaus didėjimas, bet ir įgyta patirtis – praradimai bei atradimai – lemia, kad Kalėdų žinią sutinkame vis kitaip. Tad į Kristaus gimimą vienaip žvelgia vaiko, kitaip – paauglio, tėvo, motinos, našlės ar senelio širdis.

Taip ir turi būti. Juk Jėzus užgimė pasauliui, vadinasi – ir mūsų gyvenimams, kad ir kokiame kelio vingyje ar sankryžoje jie atsidurtų. Mums svarbiausia – priimti esminę Kalėdų žinią: Dievas mus pamilo ir myli amžina meile. Betliejaus žinia nepasiliko Betliejuje ir nėra tik vaizdingas pasakojimas. Tai tikrovė, nuolat paliečianti ir perkeičianti mūsų gyvenimą. Nes tamsybė be Dievo skiriasi nuo Dieviškos šviesos. Būtent Kristus ir yra toji šviesa.

Emanuelis – Dievas su mumis. Toks ištesėtas Dievo pažadas. Jis nepaliaus iki baigsis šis pasaulis. Žvelgdami į Kūdikį mes matome visą Jo nueitą kelią – mokymą, stebuklus, kryžiaus mirtį, prisikėlimą. Ir tai nepalieka mūsų nežinioje dėl Jo meilės tvirtumo, įrodytos kryžiumi ir vainikuotos prisikėlimu.

Linkiu, kad visi pasidžiaugtume Viešpaties Užgimimu ir leistume Jam drauge su mumis gyventi mūsų gyvenimus. Tegu Jo šviesa apšviečia, sušildo ir nuramina mus tiek didelėse parapijose, tiek mažutėse; tiek esančias Lietuvoje, tiek Jungtinėse Amerikos Valstijose ir Vokietijoje. Jame esame ir liksime viena.
Palaimintų Kalėdų ir Naujųjų metų!

Mindaugas Sabutis
Lietuvos evangelikų liuteronų bažnyčios vyskupas

Kalėdos

AD 2012

Autorius: Vištyčio evangelikų liuteronų parapija | birželio 10, 2012

Krikštas

P1150422

Po Krikšto sakramento Alma Teresė Gaisrytė su savo artimaisiais

Autorius: Vištyčio evangelikų liuteronų parapija | gruodžio 22, 2011

Vyskupo Kalėdinis sveikinimas

Mano akys išvydo Tavo išgelbėjimą, kurį Tu prirengei visų tautų akivaizdoje: šviesą pagonių tautoms apšviesti ir Tavosios Izraelio tautos garbę. (Lk 2,30-32)

Simeonas dėkojo Dievui už suteiktą galimybę pamatyti Tai, kas Jo per pranašus buvo žadėta Izraeliui – atėjusį Dievą, šviesą ir garbę. Šviesa nušvietė tamsą ir neviltį, o garbė įžengė į negarbę ir nuodėmę. Rankose laikydamas Jėzų Simeonas džiaugėsi ir dėkojo, tuo sukeldamas nuostabą net Marijai ir Juozapui.

Švęsdami Kalėdas, mes vėl priartėjame prie Dievo Įsikūnijimo paslapties, kurią dažnokai arba pamirštame, arba laikome savaime suprantamu dalyku. O Juk Kristuje Dievas mums padovanojo pats save, tuo parodydamas begalinę meilę ir troškimą, kad žmonės, kadaise įsileidę blogį ir jame gyvenantys, vėl turėtų atvirą kelią stoti prieš Dievo veidą be baimės ir netikrumo, bet drąsiomis širdimis; kad žmonės žinotų, jog pats Dievas atėjo sunaikinti nuodėmę ir mirtį bei priglausti kiekvieną žmogų kaip kūdikį, kuris kadaise buvo pasmerktas, o dabar vėl bus išteisintas.

  Taip jau mes surėdyti, kad dažniausiai apmąstome savo darbus, savo gyvenimą. Pasveriame, ką mums pavyko nuveikti, o kurie sumanymai baigėsi nesėkme. Žvelgdami į ateitį, planuodami, mėginame rasti tvirtą pagrindą ir prasmę to, ką darome, tuo pačiu pasitelkdami patirtį mėginame išvengti klaidų. Skaitydami Evangelijos mums perduotus Simeono žodžius, patiriame, kad Simeonas nieko nesako apie save. Jis yra tas, kuris, kantriai laukęs, išvydo iš Dievo ateinantį išganymą. Ne savo darbu jis giriasi ir ne savo darbą apgieda. Dievo meilė ir ištikimybė jam yra viskas, kuo galima pasikliauti ir kas yra visko pradžia bei pabaiga. Tad jo giesmė turetų būti uždegantis pavyzdys mums, kaip priimti Išganytoją – tiesiog išmokti mąstyti apie Jį, Jį išgirsti, Jo šauktis ir Juo pasitikėti.

Pagonių tautos ne pačios „apsišvietė“, o Izraelis ne pats susikūrė garbę. Šviesą ir garbę prirengė ir padovanojo Dievas. Linkiu mums visiems, pasitinkantiems Išganytoją, priimti Jį kaip mums skirtą dovaną ir leisti Jam perkeisti gyvenimus, prašyti Jo nušviesti mus, kad Dievo ramybė apsigyventų mumyse. Tegu Jo Žodis ir Sakramentai nepraslysta pro mūsų gyvenimus nepastebimai, bet atveria mūsų lūpas padėkai, kad mes, kaip Simeonas, galime regėti išganymą ir gyventi Dievo Artume.

Palaimintos Kristaus Gimimo šventės!

Mindaugas Sabutis

Lietuvos evangelikų liuteronų bažnyčios vyskupas

2011 m. Vilnius

Older Posts »

Kategorijos