Pamaldos Vištyčio evangelikų liuteronų bažnyčioje vyks vasario 9 d. 13 val.

Laida “Kelias” per “LRT Kultūra“ kanalą rodoma  sekmadieniais 8 val.

Liepos 21-28 d. Lietuvoje susitiko iš Vokietijos ir Amerikos atvykę Weber giminės. Vištytyje aplankė savo tėvų ir senelių bažnyčią, apžiūrėjo namus, kuriuose kadaise prieš karą gyveno Weber, susitiko su pažįstamais ir kaimynais, pakalbino senuosius Vištyčio gyventojus.

Tobias pasidalino savo mamos išsaugotomis istorinėmis Vištyčio nuotraukomis

 

Trudy Davis iš Kanados sutiko pasidalinti istorine savo šeimos nuotrauka. Joje užfiksuota prosenelio Georg Birkoben (Berkoben) gimusio 1858 m. Varteliuose ir mirusio 1939 m. Vaitkabaliuose laidotuvių akimirka. Nuotraukos priekyje galime matyti senelius Anna Koch Birkoben ir Josef Birkoben, o taip pat ir kitus šeimos narius: Kerstein, Neubacher, Koch, Budnik Doszkis ir kunigą Bambulį.

Gegužės 24 d. Vištyčio bažnyčioje Lorinda ir Edwin 38 santuokos metinių proga darkart atnaujino savo santuokos įžadus. Ar tai svarbu? Ar svarbu kokioje vietoje? Amerikoje gyvenanti Lorinda šiam įvykiui pasirinko Lietuvą, pasirinko savo tėvų ir senelių bažnyčią. Viskas prasidėjo nuo juodos šilkinės skaros, kurią motina jai padovanojo prieš pat mirtį. Ši skara priklausiusi jos močiutei, kuri mirė Lietuvoje. Nuo tada Lorinda pradėjo ieškoti ir domėtis savo protėviais, o paieška ją atvedė į Lietuvą ir Vištytį. Vištyčio bažnyčioje Lorindos prosenelis Julius Ehlert vadovavo bažnyčios giedotojams. Čia buvo pakrikštyta jos senelė Anna Ehlert, kuri šioje bažnyčioje 1925 m. gruodžio 25 d. buvo ir sutuokta su Karol Darkowski. Išėję iš bažnyčios Lorinda su savo vyru nuvyko tiesiai į Vidgirius, kur gimė ir gyveno jos mama bei kiti giminaičiai. Savo šventinę puokštę Lorinda padėjo ant savo prosenelio E.Darkowski kapo. Šiose kapinėse yra palaidoti daugelis Lorindos giminaičių.

Kunigas V.Klesevičius su parapijos pirmininke O.Maknauskiene ir jos sūnumis

Šviesa spindi tamsoje, ir tamsa jos neužgožė. (Jn 1,5)

Mieli broliai ir seserys Kristuje,

Kokie gražūs Dievo per evangelistą mums perduoti žodžiai!.. Tačiau kaip sunku tai patirti mūsų kasdieniame gyvenime. Ne veltui apaštalo ir evangelisto Jono simbolis yra erelis – tas, kuris gali žvelgti tiesiai į saulę.

Jonas šiomis dienomis prabyla j mus, kad ir mes nepasiliktume tamsybėse, bet pamatytume iš aukštybių nužengusią šviesą. Kai kada tamsumos atrodo tirštos ir neperregimos, o kai kada mums tamsu, nes žvilgsnis viltingai nuklysta kažkur kitur. Jau pirmieji žmonės taip troško Išganytojo, jog tikėjosi, kad jų pirmagimyje Kaine išsipildė Dievo žodis, duotas Pr 3,15, kur Dievas pažada iš moters gimsiantį Išgelbėtoją.

Tačiau šis pirmųjų tėvų sūnus tapo savo brolio žudiku, po įvykdyto nusikaltimo Dievui atrėžęs: Argi aš savo brolio sargas?! Tačiau mes tikrai švenčiame Dievo pažado išsipildymą. Viešpats įžengė į mūsų, žmonių, pasaulį. Pats tapo žmogumi – ne kad mus pasmerktų ir pražudytų, bet kad išgelbėtų. Jis, per kurį ir kuriam visa sukurta, tapo mažutėliu, kad vengtume ne Jo, bet nuodėmės, per kurią ateina tamsa ir mirtis. Jis užgimė ne dėl to, kad mes esame labai geri. Ir šiandien švenčiame ne todėl, kad esame verti.

Jis užgimė – Ir mes švenčiame vien dėl to, kad Jis mus pamilo. Vėliau apaštalams – o perjuos ir mums, visai Bažnyčiai, – Jis taria: Nėra didesnės meilės, kaip gyvybę už draugus atiduoti. Jus aš draugais vadinu (Jn 15,13.15b). Mums visiems linkiu, kad Jėzų Kristų – Dievą, tapusį žmogumi, – tinkamai pagarbintume ir su džiaugsmu švęstume Jo Užgimimo šventę. Prisiminkime, kad tamsa Šviesos neužgožė. Nesvarbu, kokia toji tamsa – ar mūsų širdies, ar pasaulio, ar pragaro, ji visuomet nori įtikinti, kad jos žodis paskutinis. Kaip kadaise velnias įtikino pirmuosius žmones. Kaip Jėzui gimus Erodas stengėsi įtikinti save, žydus ir pagonis, išžudydamas Betliejaus apylinkių vaikelius. Kaip buvo Didįjį Penktadienį ant Golgotos kalno. Kaip būna ten, kur krikščionys persekiojami, kankinami ir žudomi. Kaip ten, kur niekinamas Viešpaties vardas. Piktoji dvasia nuolat mėgina suvedžioti žmones (net tikinčius), žinodama, kad ji jau nugalėta ir turi mažai laiko.

Šventuoju Krikštu mes buvome atgimdyti Dangui. Dievo Žodžiu esame ganomi. Jo paties Kūnu ir Krauju maitinami – kad būtume Jo nuosavybė dabar ir amžinai. Kad mus valdytų ne baimė, pyktis ir nesantaika, bet visur ir visada viešpatautų Jis. O mes, Jo vaikai, kitaip, nei Kainas, išpildytume Jo žodžius: Aš jums tai įsakau: vienam kitą mylėti! (Jn 15,17). Palaimintos Kristaus Gimimo šventės!

Kristuje,

Vysk. Mindaugas Sabutis

2018 Kalėdos

Rugpjūčio 12 d. pamaldose turėjome garbių svečių iš Amerikos – Russ ir Jackie Forba. Russ Forba su savo žmona Jackie atvyko į Lietuvą, o taip pat ir Lenkiją aplankyti ir pamatyti vietų, kuriose iki karo gyveno, ūkininkavo bei meldėsi Forba bei Shlösser pavardėmis gyvenę artimi giminaičiai. Svečiai džiaugėsi, kad dar ir šiandien senelių lankyta Vištyčio liuteronų bažnyčia yra vis dar veikianti, bet kartu ir liūdėjo dėl bažnyčios kiauro stogo, kuriam pakeisti niekaip nepavyksta surasti pinigų, kad Lietuvos bankai nepriima jų čekių. Atsisveikinant svečiai žadėjo, kad kuo galėsim bandysim padėti, pakalbinsim ir giminaičius. 

Aš buvau numiręs, bet štai esu gyvas per amžių amžius ir turiu mirties ir mirusiųjų pasaulio raktus. (Apr 1,18)

Mielieji Kristuje,

Sveikinu Jus, drauge su visa krikščionija švenčiančius Velykas, Paschą – perėjimą iš mirties tamsos į gyvenimo šviesą.

Taip jau yra, kad mes, gyvenantys pasaulio šiaurėje, Kristaus Prisikėlimą švenčiame pavasarį. Mūsų vilties giesmėms ir maldoms lyg ir antrina pati gamta, kurios pabudimas liudija Kūrėjo meilę ir Jo dovanotą viltį. Tačiau tai nėra kokia nors „gamtos šventė“, nors ši diena ir svarbi visai kūrinijai. Juk ne visame pasaulyje šiuo metu gamta pabunda. Kai kur – priešingai. Žmonės patiria įvairias gamtos sukeltas nelaimes, nepriteklius ir kitokius vargus. Kita vertus, Dievas leidžia pavasariu džiaugtis ne tik mylintiems Dievą, bet ir Jį niekinantiems ar prieš Jo Žodį kovojantiems. Ne su gamta susijęs šis rytas, o su kapu. Mano ir tavo.

Moterys Velykų rytą rūpinosi, kas nuritins sunkų akmenį nuo Kristaus kapo, bet, atėjusios pas kapą, atrado, kad akmuo jau nuritintas, ir Viešpaties jame jau nebėra. Štai ta žinia, dėl kurios verta ne tik šiandien, bet ir kiekvieną gyvenimo rytą, dieną ir naktį Viešpatį garbinti bei Jam dėkoti. Tuščias Viešpaties Jėzaus Kristaus kapas, nuritintas akmuo nurodo ir į mano būsimą kapą, iš kurio aš prisikelsiu. Tuščias kapas liudija ir apie tavo kapą, kuris neliks tavo amžinaisiais namais, bet bus tik trumpa poilsio vieta.

Mūsų širdys, pavergtos nuodėmės ir mirties, būna tarsi beviltiški kapai. Kiekvienas žmogus yra sukausytas mirties pančiais. Mūsų pirmtėvių sukilimas prieš Dievą yra mumyse, ir tai liudija mūsų silpstantis kūnas, nerami siela, prislėgta sąžinė, nesantaika su artimaisiais ir nuolatinė baimė, pyktis bei abejingumas.

Velykos yra kvietimas išeiti iš savo kapo, nelikti mirtyje, bet priimti dovanojamą gyvenimą. Tai – priminimas, kad Kristaus gelbstinti ranka yra ištiesta į tave. Priminimas, kad Šventajame Krikšte esame sujungti su Kristumi Jo mirtyje ir Prisikėlime. Jis ne dėl savęs mirė ir prisikėlė, bet dėl tavęs – kad mirtum pasauliui, nuodėmei ir pragarui ir prisikeltum gyventi su Juo.

Kai Viešpats taria: Aš buvau numiręs, bet štai esu gyvas, Jis tai kalba mums, kad mes su Juo ištartume: „Viešpatie, mes buvome numirę, bet štai esame gyvi, nes Tu turi mirties ir mirusiųjų pasaulio raktus.“ Leiskime Jam mus prikelti iš nuodėmės ir nevilties. Atpažinkime Jį, teikiantį gyvastį Žodžiu, Krikšto vandeniu, savo kūnu ir krauju. Leiskime Jam nuritinti kapo akmenį, kad amžinai regėtume gyvenimo šviesą Jo Artumoje.

Su Prisikėlimu!

Vyskupas Mindaugas Sabutis

AD 2018, Velykos

 

2014 04 13 Grėtės Marijos Katiliūtės krikštas