Vyskupo sveikinimas

Aš buvau numiręs, bet štai esu gyvas per amžių amžius ir turiu mirties ir mirusiųjų pasaulio raktus. (Apr 1,18)

Mielieji Kristuje,

Sveikinu Jus, drauge su visa krikščionija švenčiančius Velykas, Paschą – perėjimą iš mirties tamsos į gyvenimo šviesą.

Taip jau yra, kad mes, gyvenantys pasaulio šiaurėje, Kristaus Prisikėlimą švenčiame pavasarį. Mūsų vilties giesmėms ir maldoms lyg ir antrina pati gamta, kurios pabudimas liudija Kūrėjo meilę ir Jo dovanotą viltį. Tačiau tai nėra kokia nors „gamtos šventė“, nors ši diena ir svarbi visai kūrinijai. Juk ne visame pasaulyje šiuo metu gamta pabunda. Kai kur – priešingai. Žmonės patiria įvairias gamtos sukeltas nelaimes, nepriteklius ir kitokius vargus. Kita vertus, Dievas leidžia pavasariu džiaugtis ne tik mylintiems Dievą, bet ir Jį niekinantiems ar prieš Jo Žodį kovojantiems. Ne su gamta susijęs šis rytas, o su kapu. Mano ir tavo.

Moterys Velykų rytą rūpinosi, kas nuritins sunkų akmenį nuo Kristaus kapo, bet, atėjusios pas kapą, atrado, kad akmuo jau nuritintas, ir Viešpaties jame jau nebėra. Štai ta žinia, dėl kurios verta ne tik šiandien, bet ir kiekvieną gyvenimo rytą, dieną ir naktį Viešpatį garbinti bei Jam dėkoti. Tuščias Viešpaties Jėzaus Kristaus kapas, nuritintas akmuo nurodo ir į mano būsimą kapą, iš kurio aš prisikelsiu. Tuščias kapas liudija ir apie tavo kapą, kuris neliks tavo amžinaisiais namais, bet bus tik trumpa poilsio vieta.

Mūsų širdys, pavergtos nuodėmės ir mirties, būna tarsi beviltiški kapai. Kiekvienas žmogus yra sukausytas mirties pančiais. Mūsų pirmtėvių sukilimas prieš Dievą yra mumyse, ir tai liudija mūsų silpstantis kūnas, nerami siela, prislėgta sąžinė, nesantaika su artimaisiais ir nuolatinė baimė, pyktis bei abejingumas.

Velykos yra kvietimas išeiti iš savo kapo, nelikti mirtyje, bet priimti dovanojamą gyvenimą. Tai – priminimas, kad Kristaus gelbstinti ranka yra ištiesta į tave. Priminimas, kad Šventajame Krikšte esame sujungti su Kristumi Jo mirtyje ir Prisikėlime. Jis ne dėl savęs mirė ir prisikėlė, bet dėl tavęs – kad mirtum pasauliui, nuodėmei ir pragarui ir prisikeltum gyventi su Juo.

Kai Viešpats taria: Aš buvau numiręs, bet štai esu gyvas, Jis tai kalba mums, kad mes su Juo ištartume: „Viešpatie, mes buvome numirę, bet štai esame gyvi, nes Tu turi mirties ir mirusiųjų pasaulio raktus.“ Leiskime Jam mus prikelti iš nuodėmės ir nevilties. Atpažinkime Jį, teikiantį gyvastį Žodžiu, Krikšto vandeniu, savo kūnu ir krauju. Leiskime Jam nuritinti kapo akmenį, kad amžinai regėtume gyvenimo šviesą Jo Artumoje.

Su Prisikėlimu!

Vyskupas Mindaugas Sabutis

AD 2018, Velykos